Galima tik spėti, kodėl Šaravai ir Daubarai susiformavo miškų tankmėje. Visgi galima daryti prielaidą, jog šių kaimų įsikūrimas sietinas su Liaudos kraštu. Kas gi ta Liauda? Liauda – istorinis Lietuvos regionas, kuriame ilgainiui nuo LDK suartėjimo su Lenkijos karalyste dėka polonizacijos susiformavo lenkakalbių gyventojų bendruomenė. Šis regionas taip pat išsiskyrė tuo, kad čia mažuose kaimeliuose (akalicose) ar vienkiemiuose gyveno smulkieji bajorai, nėję baudžiavos. Regiono pavadinimas kildinamas nuo Liaudės upės pavadinimo. Tai kraštas Vidurio Lietuvoje, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuose. Jis susikūrė pačiame kovų su kryžiuočiais įkarštyje, kai palei Nemuną ėjo kovų linija. XIV a.(1301-1400 m.) Vytautas Didysis šiame krašte įkurdino smulkius bajorus ir taip susiformavo ypatingas, savitas darinys – Liauda – karių profesionalų gyvenviečių (bajorkaimių – lenk.okolicų) kraštas ir karių – bajorų luomas (lenk. - szlachta Laudańska). Pažvelkime į pateiktą žemėlapį, tai – ovalas, kurio pakraščius – galus žymi vietovardžiai su -gala : Ariogala, Betygala, Baisogala, Gimbogala, Ramygala, Vandžiogala. Liaudos žmonės garsėjo ir už mūsų krašto ribų savo drąsa ir karingumu. Ir vėliau, susikūrus LDK , kaip rašė Henryk Sienkiewicz „Tvane“, jais visada galima buvo pasitikėti, jų tradicijos ir kariškas garbės supratimas niekada neleido palikti Tėvynės pavojuje. LDK valdovai žinojo, kad Liaudos kariai visada atsilieps į šaukimą gintis nuo priešų. 1501-1600 metais Liaudos bajorija priklausė Veliuonos valsčiui, ir ta priklausomybė išliko iki XVIII amžiaus (1701-1800 m.). Laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai. Kai XVII a (1601-1700m.). 2-oje pusėje lenkų kalba išstūmė rusinų kalbą iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos, iš buities pradėta stumti ir lietuvių kalba. Jau XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Liaudos gyventojai kalbėjo lenkiškai. Liaudos krašto gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir rėmė sukilėlius. Už tai 1863 m. rugsėjo mėn. rusų generolo leitenanto N. Ganeckio įsakymu sudeginta nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų. Taigi tokia, pakankamai informatyvi, įvairiuose šaltiniuose (vadziogala.lt ir wikipedia.org) pateikiamą informacija,leidžia mums suprasti, kaip gana netoli Nemuno ir Nevėžio upių, formavosi mūsų dabartinės gyvenvietės. Šaravai, pagal šiuo metu rastus įrašus, pirmą kartą paminėti 1585 metais. K Jablonskis – Lietuvos teisininkas, teisės istorikas, akademikas, rinko ir skelbė įdomius istorijos šaltinius. Jo raštuose randame nuorašą iš 1586 m. sausio mėn. 25 d. Žemaičių žemės teismo sprendimo, kuriame išdėstyta, jog 1585 08 01 įrašytas šaukimas į teismą Vilkijos valsčiaus bajorui L. Trinkai, kuriame išdėstyta ginčų pradžia: 1556 m. L. Trinkos uošvis N. Bartelis (Никель Бартел) pasiskolino iš S. Čechavičiaus tėvo M. Čechavičiaus šarvus ir įsipareigojo sumokėti už tai 12 kapų grašių, o jei teks kelti dėl to bylą, dvigubai, t. y. 24 kapas grašių. Sutarties dalyviai mirė, L. Trinka paveldėjo N. Bartelio turtą Vilkijos valsčiaus Šaravų lauke. Laukas, kaip rašoma wikipedia.org, žemdirbių laukininkų kaimo bendruomenė, kuri apėmė didelį žemės plotą su daugeliu sodžių. Lauke žemę laukininkai buvo pasidaliję, taip, kad kiekvienas sodžius savo dalį tvarkė kaip nuosavybę, o pievos, miškai, vandenys buvo naudojamos bendrai. Keli ar keliolika laukų sudarė žemę, turinčią pilį ir kunigaikštį. Nuorodą į šaltinį: Šarvų skolinimasis 172psl. Kaip jau žinoma iš Liaudos krašto aprašymo, Liaudos bajorai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime. Šaravai yra nieatsiejama 1863 metų sukilimo istorijos dalis (plačiau: apie Šaravų ąžuolą). Tačiau, mažai kur sutinkama informacija, kad Šaravai svarbią vietą užima ir 1830 metų sukilimo istorijoje. Babtų istorijos aprašyme, nurodoma, jog "1830 m. sukilimo metu rusų kariai persekiodami sukilėlių kariuomenę praėjo netoli Babtų apylinkių: iš Kauno per Labūnavą į Šaravus". Apie Daubarų praeitį galime sužinoti tyrinėjant išlikusias senąsias Daubarų kapines bei iš J. Daugirdo istorinių aktų kolekcijos II, kurioje randamas rankraštinis 1780.III.20 išrašas iš Žemaitijos žemės teismo knygų su antspaudu apie Elžbietos Bakevičiūtės-Radvilavičienės-Daubarienės (Bakiewiczowna Radwiłłowiczowa Dowborowa) testamentą, surašytą 1684 03 17, kuriuo ji savo vyrui Mykolui Daubarui, dukterims ir žentams, anūkui užrašo įvairias pinigų sumas, daiktus, rūbus iš Daubarų dvaro Vilkijos paviete. Daubarų kaimų, Lietuvoje yra ne vienas, tačiau įsitikinti, jog kalbama apie Daubarus esančius šalia Skaistgirių padėjo kitas įrašas iš tos pačios istorinių aktų kolekcijos, kuriame randamas rankraštinis Tado ir Onos Daubarų (Dawborow) 1764-09-29 - 1767 metų piniginių išlaidų sąrašas Jurgio ir Rožės bei jų sūnaus Jokūbo Daubarų byloje su Gailevičiais ir kitais asmenimis dėl Daubarų dvaro Vilkijo paviete. Kaip ir minėta, Daubarų kapinės suteikia labai daug informacijos apie kaimo praeitį. Jose yra išlikęs kryžius Gailevičių šeimos atminimui, kurį pastatė Gailevičių giminaitis prof. Josefas Gailevičius. Ant kryžiaus pritvirtintoje lentelėje matomas įrašą, jog čia ilsisi Gailevičių šeima iš Daubarų bajorkaimio (okolicy Dowbory). Taigi, kapinių įrašai, patvirtina, jog J. Daugirdo kolekcijos įrašuose minimas Daubarų dvaras yra būtent šalia Skaistgirių kaimo esančių Daubarų. Tad, suprantame, jog Daubarų kaimo pavadinimas kilo iš Daubarų asmenvardžio. Jų giminė čia turėjo dvarą. Kyla klausimas, kodėl Daubarai vadinamas bajorkaimiu? Čia vėlgi prisimename, jog Liaudos krašte buvo apgyvendinami kariai-bajorai, o jų dėka formavosi akalicos (okolica) - bajorkaimiai. Antkapiniai įrašai Daubarų kapinėse - pagrinde lenkų kalba, sutinkamos pavardės - dažnai sulenkintos senųjų Lietuvos bajorų šeimų pavardės. Lietuvos bajorais, kaip žinia, susikūrus Lietuvos-Lenkijos valstybei, vieni pirmųjų ėmė vartoti lenkų kalbą, bei palaipsniui vadinti save lenkais, o ne lietuviais. Taigi panašu, jog Šaravų ir Daubarų kaimai puikiai atspindi Liaudos krašto istoriją. Iki šiol surinkta medžiaga yra gana menka, tačiau būtina domėtis toliau, rinkti informaciją bei ieškoti medžiagos. Savo krašto istorijos žinojimas labai svarbus - taip mes, čia gimę ar augę, įtvirtiname savo identitetą, be to tai skatina pasididžiavimą savo gimtine, o šiose apylinkėse tikrai yra kuo didžiuotis. Ateinančios po mūsų kartos tik mūsų dėka gali gauti informaciją apie savo gimtą kraštą, tad didžiuokimės savo kaimu bei jo istorija, drąsiai pasakokime apie jį ir dalinkimės savo prisiminimais, bei prisiminimais, kuriuos mums perdavė mūsų tėvai, seneliai, proseneliai ar tiesiog kaimynai. Laukite kitų straipsnių šia tema! Parengė S. Urbytė pagal įvairią medžiagą pateiktą internetiniuose šaltiniuose |
5 Comments
Vytenis
11/13/2017 02:01:41 am
Labai idomu. Noreciau susisiekti su autore ir pasidalinti turimomis ziniomis ir medziaga.
Reply
Sigita
2/21/2018 12:29:28 pm
Labai gaila, jog Jūsų komentarą pamačiau tik dabar. Su manimi visuomet galima susisiekti el paštu [email protected]
Reply
Gintowtas
1/20/2018 12:29:23 pm
"... dažnai "sulenkintos" senųjų Lietuvos bajorų šeimų pavardės..." . Gerbiama autore, kaip suprasti kabutes rašant, kad pavardės "sulenkintos" - Jūsų nuomone - jos lenkiškos ir tik dabar sulietuvintos?, tad reikia rašyti "Dowbor", o ne "Daubaras", "Gojlewicz", o ne "Gailius", "Dowjot", o ne "Daujotas" ir pan.?
Reply
Sigita
2/21/2018 12:38:21 pm
Sveiki, Gintowtai, nelabai suprantu, kuri vieta jums užkliuvo. Skaičiau savo parašytą tekstą net keletą kartų. Jei būtent kabutės, tai atsiprašau, galbūt tai mano klaida.
Reply
Žmogus
9/14/2019 02:13:29 am
Pavardės buvo ir yra tos pačios. Jos truputį gal ir kito o esmė , kad buvo užrašomos ta kalba rašytine kalba kuri tuo metu buvo naujama. O lietuvių kalba rašytine forma bažnytinius metrikus randame tik nuo 1918-1919. Todėl žvelgiant atgal nuo 16×× ar 17×× metų rasime pavardes užrašytas lotyniškai vėliau lenkiškai ar senąją gudų kancialiarine kalba, vėliau rusiškai. Teigti kad pavardės buvo lenkinamos turi neigiamą konotaciją ir suponuoja neigiamą viso to kas buvo užrašyta nelietuviškai. Tai yra Lietuvos ir LDK ir ATR istorijos dalis. Kadangi neturėjome lietuvių rašytinės kalbos tai dabar esame turtingi galėdami atrasti kaip mūsų pavardės buvo užrašomos skirtingomis kalbomis įvairiais laikotarpiais . Ir tuo mes tikrisusiai turtingesni už daugelį kitų tautų 😉
Reply
Leave a Reply. |
|