1863 m. liepos 27 d. kautynės Šaravų miške
Po pralaimėjimo prie Mantviliškio išsklaidyti I. Leskausko ir A. Mackevičiaus būriai vėl susiėjo Kauno apskrities pakraštyje. Čia prie jų prisijungė kunigo Antano Norvaišos sukilėlių būrys, o vėliau ir K. Maleckis su savo žmonėmis. Suburtoje naujoje rinktinėje buvo apie 410 vyrų. Sukilėliai įsikūrė Šaravų miške įrengtoje stovykloje. Čia prie seno ąžuolo įrengto altoriaus kunigas A. Mackevičius laikydavo Mišias, po kurių priimti į būrį sukilėliai duodavo priesaiką. Ąžuolo drevėje slėpdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Liepos 27-osios vėlų vakarą sukilėlius aptiko pik. Božerianovo Rusijos kariuomenės dalinys. Kautynės prasidėjo apie 23 valandą, kai mišką jau gaubė sutemos. Prasidėjo kautynės, tačiau pradėjus temti buvo sunku įžiūrėti, kur savas, o kur priešas, ir kariaujančios pusės išsiskyrė. Skubiai traukdamiesi, sukilėliai paliko vežimą su karišku inventoriumi ir 11 arklių. Apie abiejų pusių nuostolius tikslių žinių nėra. Žuvę sukilėliai palaidoti greta esančiame kalnelyje. Kitos dienos ankstų rytą karinis dalinys sugrįžo ieškoti sukilėlių, tačiau senojoje vietoje nieko nerado. Po šių kautynių I. Leskausko ir A. Mackevičiaus būriai išsiskyrė
http://54.247.69.120/build/movio/movioTraining24/lt/50/1863-m_-liepos-27-d_-kautynes-saravu-miske/show/77/299
Mykolas Volodka (Aleksoto Vyrų Apaštalavimo pirminininkas) papasakoja apie Šaravų mišką, esantį Josvainių parapijoje, kur 1863 m. rusai nužudė 7 kunigus ir daugelį sukilėlių.
Štai kaip M. Volodka pasakoja "žvaigždėje" (1933 m. 110 pusl.) apie tą istorinį įvykį: "Tai atsitiko 1863 metais Šaravų miške (Josvainių valsč.). Sukilėliai miškų tankumynuose slapstėsi. Kas rytas jie susirinkdavo prie vieno ąžuolo pasimelsti. Prie to ąžuolo buvo pastatytas altorėlis. Viršuje buvo prie medžio prikaltas kryžius. O pačiame ąžuole buvo iškaltas įdubimas, kuriame būdavo slepiamas Švenč. Sakramentas. Septyni kunigai čia kas rytas laikydavo paeiliui šv. mišias. Mano tėvelis, kuris tik vienas išliko gyvas iš visų tų sukilėlių, štai ką man pasakojo: "Vieną rytą visi kunigai laikė mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas. Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai. Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius. Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greitai sukniubo nuo kazokų kardo. Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus. Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų pagautas, sužinojau, kad visi kunigai be pasigailėjimo buvo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti. Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose. Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų- Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą". Taip papasakojo mano tėvelis, miręs didžiojo karo metu.
Po pralaimėjimo prie Mantviliškio išsklaidyti I. Leskausko ir A. Mackevičiaus būriai vėl susiėjo Kauno apskrities pakraštyje. Čia prie jų prisijungė kunigo Antano Norvaišos sukilėlių būrys, o vėliau ir K. Maleckis su savo žmonėmis. Suburtoje naujoje rinktinėje buvo apie 410 vyrų. Sukilėliai įsikūrė Šaravų miške įrengtoje stovykloje. Čia prie seno ąžuolo įrengto altoriaus kunigas A. Mackevičius laikydavo Mišias, po kurių priimti į būrį sukilėliai duodavo priesaiką. Ąžuolo drevėje slėpdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Liepos 27-osios vėlų vakarą sukilėlius aptiko pik. Božerianovo Rusijos kariuomenės dalinys. Kautynės prasidėjo apie 23 valandą, kai mišką jau gaubė sutemos. Prasidėjo kautynės, tačiau pradėjus temti buvo sunku įžiūrėti, kur savas, o kur priešas, ir kariaujančios pusės išsiskyrė. Skubiai traukdamiesi, sukilėliai paliko vežimą su karišku inventoriumi ir 11 arklių. Apie abiejų pusių nuostolius tikslių žinių nėra. Žuvę sukilėliai palaidoti greta esančiame kalnelyje. Kitos dienos ankstų rytą karinis dalinys sugrįžo ieškoti sukilėlių, tačiau senojoje vietoje nieko nerado. Po šių kautynių I. Leskausko ir A. Mackevičiaus būriai išsiskyrė
http://54.247.69.120/build/movio/movioTraining24/lt/50/1863-m_-liepos-27-d_-kautynes-saravu-miske/show/77/299
Mykolas Volodka (Aleksoto Vyrų Apaštalavimo pirminininkas) papasakoja apie Šaravų mišką, esantį Josvainių parapijoje, kur 1863 m. rusai nužudė 7 kunigus ir daugelį sukilėlių.
Štai kaip M. Volodka pasakoja "žvaigždėje" (1933 m. 110 pusl.) apie tą istorinį įvykį: "Tai atsitiko 1863 metais Šaravų miške (Josvainių valsč.). Sukilėliai miškų tankumynuose slapstėsi. Kas rytas jie susirinkdavo prie vieno ąžuolo pasimelsti. Prie to ąžuolo buvo pastatytas altorėlis. Viršuje buvo prie medžio prikaltas kryžius. O pačiame ąžuole buvo iškaltas įdubimas, kuriame būdavo slepiamas Švenč. Sakramentas. Septyni kunigai čia kas rytas laikydavo paeiliui šv. mišias. Mano tėvelis, kuris tik vienas išliko gyvas iš visų tų sukilėlių, štai ką man pasakojo: "Vieną rytą visi kunigai laikė mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas. Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai. Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius. Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greitai sukniubo nuo kazokų kardo. Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus. Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų pagautas, sužinojau, kad visi kunigai be pasigailėjimo buvo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti. Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose. Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų- Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą". Taip papasakojo mano tėvelis, miręs didžiojo karo metu.
O tasai ąžuolas ir šiandien dar tebestovi, aukštai iškėlęs savo viršūnę virš visų kitų medžių. Tik tas įdubimas, kur buvo laikomas Švenč. Sakramentas, vėl užaugo. Bet žmonės dar ir dabar teberodo tą vietą, kur buvo prikaltas kryžius. Mat, ąžuolo žievė apaugo aplinkui ir paslėpė jį savyje. Du kiti kryžiai buvo toje vietoje prikalti. Ir juos ąžuolas priglaudė į savo širdį. Tik paskutiniojo kryžiaus dalelė vos tematyti dabar".
Šaravų Vyrų Apaštalavimo nariai, minėdami tas skaudžias 70 metų sukaktuves, savo kaimo kapuose, kur ilsisi septyni kunigai, šiais metais pasiryžo pastatyti koplytėlę. 1932 m. kl. E. Petrelevičius turėjo išvykti į Olandiją ir, praleidęs trumpas atostogas Bajėnuose, atsisveikino su Šaravų ir Bajėnų vyrais. Deja, išvažiuodamas nepasirūpino, kad kas nors tęstų jo gražiai pradėtą darbą, ir Šaravų koplyčios klausimas pakibo ore. Neturėdami nei aiškių direktyvų, nei vado, atostogų pabaigoje jie atvyko į Bajėnus ir, sutikę klieriką Br. Krištanavičių, išpasakojo jam savo rūpesčius. Šis jau buvo matęs garsųjį Šaravų ąžuolą ir girdėjęs apie koplyčios statybos planus. Matydamas, kad vyrai turi daug geros valios, bet yra truputį pakrikę, jis patarė jiems sudaryti statybos komitetą ir pasidalinti pareigomis: kas negalės duoti medžiagos statybai, tas tegul prisideda pinigais arba darbu. Šis planas patiko visiems, ir Šaravų vyrai ryžosi jį vykdyti.
1933 m. pavasarį pradėta medinės koplyčios statyba. Joje turėjo tilpti apie 150 žmonių. Darbams įpusėjus, kažkas priminė Šaravų vyrams, kad tokiai statybai reikalingas apskrities viršininko leidimas. Palikę dalgius krūmuose, vieną birželio mėnesio vakarą du vyrai atėjo į Bajėnus galvas nuleidę ir ieškojo kl. Br. Krištanavičiaus. Suradę jį netoli Šušvės upelio, papasakojo apie nenumatytą kliūtį. Br. Krištanavičius labai gerai pažino Kėdainių apskrities viršininką Juozą Vaišnį, nes Kauno Jėzuitų gimnazijoje auklėjo vyresnįjį jo sūnų. Ne kartą pats apskrities viršininkas atvažiuodavo pas jį į Bajėnus pasisvečiuoti, pažaisti tenisą ir atsikvėpti. Todėl išklausęs vyrų kalbos, jis prižadėjo nuvažiuoti kitą dieną į Kėdainius ir parūpinti leidimą.
Apskrities viršininkas ne tik davė leidimą, bet ir prižadėjo dalyvauti koplyčios pašventinimo iškilmėse. Išgirdę apie tai, Šaravų vyrai pakėlė galvas aukštyn ir dar uoliau stvėrėsi darbo. Nuo jų neatsiliko aplinkinių kaimų seniūnai, įsakydami ūkininkams taisyti kelius. Br. Krištanavičius sukalėdojo Kaune ir Panevėžiuke bažnytinių rūbų, žvakidžių ir visa, kas reikalinga laikyti mišioms, ir porą savaičių prieš bažnyčios pašventinimą nuvežė į Šaravus. Jis ir kiti klierikai paskleidė gretimose parapijose žinią, kad netrukus Šaravuose bus švenčiami pirmi atlaidai. Tas terminas žmonėms buvo daug sakantis, ir šventinimo dieną į Šaravus susirinko apie 3.000 žmonių.
Bažnyčios pašventinimas buvo gana įspūdingas. Apie 10 valandą iš Josvainių atvažiavo kun. klebonas Pranas Vasiliauskas, kurį toli už kaimo sutiko raiti Šaravų vyrai. Su juo atvyko kun. Stasys Būdavas ir kun. Vincas Dainys. Iš Bajėnų atvažiavo T. S. Gruodis, kl. Br. Krištanavičius ir du vežimai vyrų. Prieš koplyčios pašventinimą Mykolas Volodka pasakė jautrią kalbą, atpasakojo Šaravų skerdynių istoriją ir įvertino Maldos ir Vyrų Apaštalavimo darbą. Iš tiesų, M.A. narės priaudė bažnyčiai tokių gražių kilimų, kad jie tiko daugiau kokiam liaudies muziejui, o ne paprastai kaimo koplyčiai. V. A. nariai, nepaisant sunkių laikų, koplyčios statybai išleido daugiau kaip 1.000 litų, neįskaitant savanorių darbo.
Kun. Pr. Vasiliauskas atlaikė mišias, o kl. B. Krištanavičiui teko sakyti pamokslą. Apsrities viršininkas labai atsiprašė negalėsiąs šventėje dalyvauti, nes buvo užimtas skubiu reikalu. Šventės proga Šaravų jaunimas suruošė gegužinę, o koplyčios statybos komitetas vaišes svečiams. Kadangi B. Krištanavičius turėjo kitų įsipareigojimų ir negalėjo būti iki šventės galo, Šaravų vyrai jį pakvietė už savaitės pasitarti, ką toliau daryti. Jie norėjo kurti parapiją, bet nežinojo, nuo ko pradėti.
Nuvykęs sutartą dieną į Šaravus, B. Krištanavičius rado visus kaimo ūkininkus, susirinkusius į šermenis. Mat, tą dieną prigėrė viena 3 metų mergaitė, ir visi laukė atvykstant "kunigėlio", kad ją palaidotų. Klierikui, atliekančiam kunigo pareigas, yra numatytos tam tikros bausmės, kurių B. Krištanavičius nenorėjo užsitraukti, todėl, išleidęs visus veiksmus, rezervuotus kunigui, jis atskaitė įprastas maldas ir pasakė pamokslą. Tokios buvo pirmosios naujose Šaravų kapinėse laidotuvės.
Po laidotuvių buvo pasitarimas. Nutarta siekti parapijos teisių palaipsniui. Visų pirma Šaravų Maldos ir Vyrų Apaštalavimo nariai turėjo prašyti kleboną, kad kasmet būtų laikomos trejos Mišios. Paskui, 1935 m., komitetas turėjo prašyti mišių kas mėnesį. Jei klebonas su tuo nesutiktų, tuokart reikėtų kreiptis į vyskupą. Iš tiesų, taip ir buvo padaryta. 1936 m. pas kl. B. Krištanavičių atvyko kun. Domininkas Vabalas ir sakė, kad jis yra paskirtas pirmuoju Šaravų klebonu. Tur būt, tai yra vienintelis atsitikimas, kad Maldos ir Vyrų Apaštalavimo narių iniciatyva buvo įkurta nauja parapija.
Šaltinis: http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/1973m-8-rugsejis/3813-jezuitai-nepriklausomoje-lietuvoje
Šaravų Vyrų Apaštalavimo nariai, minėdami tas skaudžias 70 metų sukaktuves, savo kaimo kapuose, kur ilsisi septyni kunigai, šiais metais pasiryžo pastatyti koplytėlę. 1932 m. kl. E. Petrelevičius turėjo išvykti į Olandiją ir, praleidęs trumpas atostogas Bajėnuose, atsisveikino su Šaravų ir Bajėnų vyrais. Deja, išvažiuodamas nepasirūpino, kad kas nors tęstų jo gražiai pradėtą darbą, ir Šaravų koplyčios klausimas pakibo ore. Neturėdami nei aiškių direktyvų, nei vado, atostogų pabaigoje jie atvyko į Bajėnus ir, sutikę klieriką Br. Krištanavičių, išpasakojo jam savo rūpesčius. Šis jau buvo matęs garsųjį Šaravų ąžuolą ir girdėjęs apie koplyčios statybos planus. Matydamas, kad vyrai turi daug geros valios, bet yra truputį pakrikę, jis patarė jiems sudaryti statybos komitetą ir pasidalinti pareigomis: kas negalės duoti medžiagos statybai, tas tegul prisideda pinigais arba darbu. Šis planas patiko visiems, ir Šaravų vyrai ryžosi jį vykdyti.
1933 m. pavasarį pradėta medinės koplyčios statyba. Joje turėjo tilpti apie 150 žmonių. Darbams įpusėjus, kažkas priminė Šaravų vyrams, kad tokiai statybai reikalingas apskrities viršininko leidimas. Palikę dalgius krūmuose, vieną birželio mėnesio vakarą du vyrai atėjo į Bajėnus galvas nuleidę ir ieškojo kl. Br. Krištanavičiaus. Suradę jį netoli Šušvės upelio, papasakojo apie nenumatytą kliūtį. Br. Krištanavičius labai gerai pažino Kėdainių apskrities viršininką Juozą Vaišnį, nes Kauno Jėzuitų gimnazijoje auklėjo vyresnįjį jo sūnų. Ne kartą pats apskrities viršininkas atvažiuodavo pas jį į Bajėnus pasisvečiuoti, pažaisti tenisą ir atsikvėpti. Todėl išklausęs vyrų kalbos, jis prižadėjo nuvažiuoti kitą dieną į Kėdainius ir parūpinti leidimą.
Apskrities viršininkas ne tik davė leidimą, bet ir prižadėjo dalyvauti koplyčios pašventinimo iškilmėse. Išgirdę apie tai, Šaravų vyrai pakėlė galvas aukštyn ir dar uoliau stvėrėsi darbo. Nuo jų neatsiliko aplinkinių kaimų seniūnai, įsakydami ūkininkams taisyti kelius. Br. Krištanavičius sukalėdojo Kaune ir Panevėžiuke bažnytinių rūbų, žvakidžių ir visa, kas reikalinga laikyti mišioms, ir porą savaičių prieš bažnyčios pašventinimą nuvežė į Šaravus. Jis ir kiti klierikai paskleidė gretimose parapijose žinią, kad netrukus Šaravuose bus švenčiami pirmi atlaidai. Tas terminas žmonėms buvo daug sakantis, ir šventinimo dieną į Šaravus susirinko apie 3.000 žmonių.
Bažnyčios pašventinimas buvo gana įspūdingas. Apie 10 valandą iš Josvainių atvažiavo kun. klebonas Pranas Vasiliauskas, kurį toli už kaimo sutiko raiti Šaravų vyrai. Su juo atvyko kun. Stasys Būdavas ir kun. Vincas Dainys. Iš Bajėnų atvažiavo T. S. Gruodis, kl. Br. Krištanavičius ir du vežimai vyrų. Prieš koplyčios pašventinimą Mykolas Volodka pasakė jautrią kalbą, atpasakojo Šaravų skerdynių istoriją ir įvertino Maldos ir Vyrų Apaštalavimo darbą. Iš tiesų, M.A. narės priaudė bažnyčiai tokių gražių kilimų, kad jie tiko daugiau kokiam liaudies muziejui, o ne paprastai kaimo koplyčiai. V. A. nariai, nepaisant sunkių laikų, koplyčios statybai išleido daugiau kaip 1.000 litų, neįskaitant savanorių darbo.
Kun. Pr. Vasiliauskas atlaikė mišias, o kl. B. Krištanavičiui teko sakyti pamokslą. Apsrities viršininkas labai atsiprašė negalėsiąs šventėje dalyvauti, nes buvo užimtas skubiu reikalu. Šventės proga Šaravų jaunimas suruošė gegužinę, o koplyčios statybos komitetas vaišes svečiams. Kadangi B. Krištanavičius turėjo kitų įsipareigojimų ir negalėjo būti iki šventės galo, Šaravų vyrai jį pakvietė už savaitės pasitarti, ką toliau daryti. Jie norėjo kurti parapiją, bet nežinojo, nuo ko pradėti.
Nuvykęs sutartą dieną į Šaravus, B. Krištanavičius rado visus kaimo ūkininkus, susirinkusius į šermenis. Mat, tą dieną prigėrė viena 3 metų mergaitė, ir visi laukė atvykstant "kunigėlio", kad ją palaidotų. Klierikui, atliekančiam kunigo pareigas, yra numatytos tam tikros bausmės, kurių B. Krištanavičius nenorėjo užsitraukti, todėl, išleidęs visus veiksmus, rezervuotus kunigui, jis atskaitė įprastas maldas ir pasakė pamokslą. Tokios buvo pirmosios naujose Šaravų kapinėse laidotuvės.
Po laidotuvių buvo pasitarimas. Nutarta siekti parapijos teisių palaipsniui. Visų pirma Šaravų Maldos ir Vyrų Apaštalavimo nariai turėjo prašyti kleboną, kad kasmet būtų laikomos trejos Mišios. Paskui, 1935 m., komitetas turėjo prašyti mišių kas mėnesį. Jei klebonas su tuo nesutiktų, tuokart reikėtų kreiptis į vyskupą. Iš tiesų, taip ir buvo padaryta. 1936 m. pas kl. B. Krištanavičių atvyko kun. Domininkas Vabalas ir sakė, kad jis yra paskirtas pirmuoju Šaravų klebonu. Tur būt, tai yra vienintelis atsitikimas, kad Maldos ir Vyrų Apaštalavimo narių iniciatyva buvo įkurta nauja parapija.
Šaltinis: http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/1973m-8-rugsejis/3813-jezuitai-nepriklausomoje-lietuvoje