Ilgą laiką apie Šaravuose buvusį dvarą sklandė tik kalbos, visgi patvirtinimo, jog Šaravuose iš tiesų kadaise buvo dvaras, ilgą laiką niekas nerado jokiuose šaltiniuose. Visgi, paaiškėjus, jog Šaravų dvarelyje gimė žymi Lietuvos egiptologė - Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885 07 16 - 1941 05 08), gyventojai ėmėsi spėlionių, kurioje vietoje buvo dvaras, kam jis priklausė.
Senieji kaimo gyventojai (A.Ragožius, M. Katinienė, p. Kumetienė) kalbinami minėjo gražų, galimai ištaikingą, tiesiog kitokį, nei įprastos kaimo trobos, pastatą Skaistgirių centre). Jų pasakojimuose minima vieta, kurioje šiuo metu stovi N. ir R. Urbanavičių, Laurinavičienės sodybos, už jų esančios senosios fermos, šiuo metu priklausančios G. Paldavičiui.
Tam, kad suprastume, kodėl ši vieta buvo Šaravų teritorijoje, reikėtų priminti, jog dabartines Skaistgirių kaimo ribas prasiplėtė tik pradėjus kolektyvizaciją bei kuriantis "Naujo gyvenimo" kolūkiui.
Spėjama, jog Skaistgiriais (Skaisgiriais) ilgą laiką buvo vadinama labai nedidelė teritorija šalia miško, maždaug ten, kur šiuo metu gyvena V. Kaminskienė ( jau mirusių K. ir B. Marijošių sodyba). Kol kas apie Skaistgirių istoriją yra surinkta labai mažai informacijos, tad plačiau rašyti apie tai sudėtinga. Visgi, kaip minėta, dabartinių Skaistgirių teritorija, panašu, jog buvo Šaravų dvaro arba kaimo dalis.
Pirmieji patvirtinimai apie Šaravų dvaro egzistavimą rasti analizuojant 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis.
Čia rasti duomenys, jog 1923 m. Šaravų dvare, kuris priklausė Pernaravos valsčiui, buvo 8 ūkiai (kiemai) ir 42 gyventojai. Įdomu tai, jog 1923 m. Šaravų dvaras priklausė Pernaravos valsčiui, o Šaravų kaimas Josvainių valsčiui. Apskritai, Skaistgiriai formavosi labai įdomiomis tendencijomis, mat skirtingais laikotarpiais aplinkiniai kaimai priklausė ne tik skirtingiems valsčiams , bet ir skirtingoms apskritims , tačiau apie tai informaciją bus pateikta kituose rašiniuose.
Grįžtant prie Šaravų dvaro ir kaimo, svarbu paminėti tai, jog tikriausiai dvaras ir jam priklausantis kaimas, ilgus metus gyvavo kaip vienas vienetas, tačiau 1861m. panaikinus baudžiavą kaimas atsiskyrė nuo dvaro, tad ir pirmojo LR gyventojų surašymo duomenyse randamas tiek Šaravų dvaras, tiek Šaravų kaimas.
M. Kumetys dalinosi savo mamos, ilgametės laiškanešės-paštininkės dirbusios Skaistgirių apylinkėse, pasakojimu apie Šaravų dvarą: "kitapus mokyklos (Josvainių gimnazijos Skaistgirių skyriaus - aut. pastaba) kur Laurynienės ir Dovydavičienės sodyba, stovėjo dvaras,kur girininkija, ten stovėjo kumetyno pastatai, bet paskui viskas sunyko, sunaikinta buvo ir t.t." "Dvaras buvo nusidriekęs plačiai nuo Laurynienės iki Dovidavičienės, šioje teritorijoje pačio dvaro stovėta, ūkiniai pastatai, kumetynas kur girininkija stovi, tai gali įsivaizduoti, kokia plati teritorija buvo, o Sakuona kuri eina dabar tiesia vaga, ji tokia nebuvo, čia su traktoriais išstumdyta išniokota ir padaryta tiesi vaga, kaip ir Aluonos iki tilto Lekečinskų žemės".
Visgi be trumpų gyventojų prisiminimų ir pasakojimų, detalių, daugiau informacijos apie Šaravų dvarą kelis metus rasti nepavyko, kol 2015 metais, Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos informacinėje sistemoje buvo rasti įrašai apie archyve saugomą Šaravų dvaro parceliacijos planą.
Kol kas, deja, šio plano skaistgiriečiai negali pamatyti, tačiau ateityje tikimasi gauti plano skaitmeninę kopija. Kuri atskleistų daugiau detalių apie Šaravų dvaro teritorijas. Visgi šios "radybos" atskleidė įdomių detalių: viena jų, jog Šaravų dvaras, kažkurį laiką buvo J.B. Tiškevičiaus nuosavybe, o 1923 metais buvo parceliuojamas (t.y. dvaro žemės buvo skirstomos sklypais, dalijamos).
Spėjama, jog J.B Tiškevičius iš tikro buvo Raudondvario linijos Tiškevičių atstovas Benediktas Jonas Tiškevičius, kuriam jo tėvas B.H. Tiškevičius 1903m. vedybų proga padovanojo Raudondvarį ir visus kitus jam priklausiusius dvarus ( taip pat ir Šaravų). Žinoma, pats Tiškevičius klausimas ar apskritai čia lankėsi, tačiau tikriausiai dvaras jam nešė tam tikrą pelną.
Lietuvoje 1922 m. žemės reformos įstatymas nustatė dvaro dydį iki 80 ha., o kita dvarų žemė buvo nusavinta, tad natūralu, jog tam tikra Šaravų dvaro dalis buvo išdalinta valstiečiams, bet tai nereiškia, jog tuomet ir sunyko dvaras. Gyventojų prisiminimai leidžia daryti prielaidą, jog dvaras sunyko II-ojo pasaulinio karo metais, o jį visiškai sunaikino 1940-1941 metų arba 1944-1948 metų sovietinė žemės reforma, kuomet dvarai ir buvo visiškai likviduoti: dalyje dvarų buvo įsteigiami sovietiniai ūkiai, kitų žemės išdalytos valstiečiams, tačiau netrukus perduotos kolūkiams. Tad, kol kas nėra aišku, kaip iš tikrųjų baigėsi Šaravų dvaro gyvavimas.
Tačiau, tai, kad pirmosios "Naujo Gyvenimo" kolūkio fermos,kontora (senoji ir naujoji), pirtis ir girininkija, darželis, buvo statomos visai netoli gyventojų minimos dvaro buvimo vietos leidžia manyti, kad tos žemės anksčiau priklausė Šaravų dvarui.
Visgi, tolimesnės paieškos, nauja medžiaga, o gal išsamesni, dar negirdėti pasakojimai apie Šaravų kaimo istoriją atskleistų ir daugiau įdomesnių, naudingų žinių apie Šaravų dvarą, jo atsiradimą, gyvavimą ir sunykimą.
Senieji kaimo gyventojai (A.Ragožius, M. Katinienė, p. Kumetienė) kalbinami minėjo gražų, galimai ištaikingą, tiesiog kitokį, nei įprastos kaimo trobos, pastatą Skaistgirių centre). Jų pasakojimuose minima vieta, kurioje šiuo metu stovi N. ir R. Urbanavičių, Laurinavičienės sodybos, už jų esančios senosios fermos, šiuo metu priklausančios G. Paldavičiui.
Tam, kad suprastume, kodėl ši vieta buvo Šaravų teritorijoje, reikėtų priminti, jog dabartines Skaistgirių kaimo ribas prasiplėtė tik pradėjus kolektyvizaciją bei kuriantis "Naujo gyvenimo" kolūkiui.
Spėjama, jog Skaistgiriais (Skaisgiriais) ilgą laiką buvo vadinama labai nedidelė teritorija šalia miško, maždaug ten, kur šiuo metu gyvena V. Kaminskienė ( jau mirusių K. ir B. Marijošių sodyba). Kol kas apie Skaistgirių istoriją yra surinkta labai mažai informacijos, tad plačiau rašyti apie tai sudėtinga. Visgi, kaip minėta, dabartinių Skaistgirių teritorija, panašu, jog buvo Šaravų dvaro arba kaimo dalis.
Pirmieji patvirtinimai apie Šaravų dvaro egzistavimą rasti analizuojant 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis.
Čia rasti duomenys, jog 1923 m. Šaravų dvare, kuris priklausė Pernaravos valsčiui, buvo 8 ūkiai (kiemai) ir 42 gyventojai. Įdomu tai, jog 1923 m. Šaravų dvaras priklausė Pernaravos valsčiui, o Šaravų kaimas Josvainių valsčiui. Apskritai, Skaistgiriai formavosi labai įdomiomis tendencijomis, mat skirtingais laikotarpiais aplinkiniai kaimai priklausė ne tik skirtingiems valsčiams , bet ir skirtingoms apskritims , tačiau apie tai informaciją bus pateikta kituose rašiniuose.
Grįžtant prie Šaravų dvaro ir kaimo, svarbu paminėti tai, jog tikriausiai dvaras ir jam priklausantis kaimas, ilgus metus gyvavo kaip vienas vienetas, tačiau 1861m. panaikinus baudžiavą kaimas atsiskyrė nuo dvaro, tad ir pirmojo LR gyventojų surašymo duomenyse randamas tiek Šaravų dvaras, tiek Šaravų kaimas.
M. Kumetys dalinosi savo mamos, ilgametės laiškanešės-paštininkės dirbusios Skaistgirių apylinkėse, pasakojimu apie Šaravų dvarą: "kitapus mokyklos (Josvainių gimnazijos Skaistgirių skyriaus - aut. pastaba) kur Laurynienės ir Dovydavičienės sodyba, stovėjo dvaras,kur girininkija, ten stovėjo kumetyno pastatai, bet paskui viskas sunyko, sunaikinta buvo ir t.t." "Dvaras buvo nusidriekęs plačiai nuo Laurynienės iki Dovidavičienės, šioje teritorijoje pačio dvaro stovėta, ūkiniai pastatai, kumetynas kur girininkija stovi, tai gali įsivaizduoti, kokia plati teritorija buvo, o Sakuona kuri eina dabar tiesia vaga, ji tokia nebuvo, čia su traktoriais išstumdyta išniokota ir padaryta tiesi vaga, kaip ir Aluonos iki tilto Lekečinskų žemės".
Visgi be trumpų gyventojų prisiminimų ir pasakojimų, detalių, daugiau informacijos apie Šaravų dvarą kelis metus rasti nepavyko, kol 2015 metais, Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos informacinėje sistemoje buvo rasti įrašai apie archyve saugomą Šaravų dvaro parceliacijos planą.
Kol kas, deja, šio plano skaistgiriečiai negali pamatyti, tačiau ateityje tikimasi gauti plano skaitmeninę kopija. Kuri atskleistų daugiau detalių apie Šaravų dvaro teritorijas. Visgi šios "radybos" atskleidė įdomių detalių: viena jų, jog Šaravų dvaras, kažkurį laiką buvo J.B. Tiškevičiaus nuosavybe, o 1923 metais buvo parceliuojamas (t.y. dvaro žemės buvo skirstomos sklypais, dalijamos).
Spėjama, jog J.B Tiškevičius iš tikro buvo Raudondvario linijos Tiškevičių atstovas Benediktas Jonas Tiškevičius, kuriam jo tėvas B.H. Tiškevičius 1903m. vedybų proga padovanojo Raudondvarį ir visus kitus jam priklausiusius dvarus ( taip pat ir Šaravų). Žinoma, pats Tiškevičius klausimas ar apskritai čia lankėsi, tačiau tikriausiai dvaras jam nešė tam tikrą pelną.
Lietuvoje 1922 m. žemės reformos įstatymas nustatė dvaro dydį iki 80 ha., o kita dvarų žemė buvo nusavinta, tad natūralu, jog tam tikra Šaravų dvaro dalis buvo išdalinta valstiečiams, bet tai nereiškia, jog tuomet ir sunyko dvaras. Gyventojų prisiminimai leidžia daryti prielaidą, jog dvaras sunyko II-ojo pasaulinio karo metais, o jį visiškai sunaikino 1940-1941 metų arba 1944-1948 metų sovietinė žemės reforma, kuomet dvarai ir buvo visiškai likviduoti: dalyje dvarų buvo įsteigiami sovietiniai ūkiai, kitų žemės išdalytos valstiečiams, tačiau netrukus perduotos kolūkiams. Tad, kol kas nėra aišku, kaip iš tikrųjų baigėsi Šaravų dvaro gyvavimas.
Tačiau, tai, kad pirmosios "Naujo Gyvenimo" kolūkio fermos,kontora (senoji ir naujoji), pirtis ir girininkija, darželis, buvo statomos visai netoli gyventojų minimos dvaro buvimo vietos leidžia manyti, kad tos žemės anksčiau priklausė Šaravų dvarui.
Visgi, tolimesnės paieškos, nauja medžiaga, o gal išsamesni, dar negirdėti pasakojimai apie Šaravų kaimo istoriją atskleistų ir daugiau įdomesnių, naudingų žinių apie Šaravų dvarą, jo atsiradimą, gyvavimą ir sunykimą.
Informaciją iš įvairių šaltinių surinko, sistemino ir straipsnį rengė S. Urbytė.
Rašinys nėra tiksli mokslinė istorinė medžiaga ir nepretenduoja į mokslinio straipsnio vardą, tai tėra autoriaus įžvalgos, spėjimai ir mėginimas pažvelgti į Skaistgirių istoriją, kiek tai įmanoma iš rastų šaltinių.
*Draudžiama šiame puslapyje talpinamą informaciją spausdinti, viešinti, kopijuoti ar kitaip naudoti, be autoriaus rašytinio sutikimo.
Rašinys nėra tiksli mokslinė istorinė medžiaga ir nepretenduoja į mokslinio straipsnio vardą, tai tėra autoriaus įžvalgos, spėjimai ir mėginimas pažvelgti į Skaistgirių istoriją, kiek tai įmanoma iš rastų šaltinių.
*Draudžiama šiame puslapyje talpinamą informaciją spausdinti, viešinti, kopijuoti ar kitaip naudoti, be autoriaus rašytinio sutikimo.