Skaistgirių kaimo jaunimas jau ne kartą įrodė: jie - pilietiški, aktyvūs, darbštūs, jiems rūpi! Jiems aktualios ne tik jaunatviškos problemos, savaitgalio šelionės ir linksmybės. Jie noriai prisideda prie daugelio Skaistgirių bendruomenės centre organizuojamų renginių, dalyvauja įvairiose akcijose ir talkose.
Vieną iš tokių akcijų buvo organizuojama spalio 30 d. popietę. Jos tikslas - Šaravų kapinėse aplankyti pamirštus, apleistus kapus, juos sutvarkant ir uždegant po žvakelę kiekvienam čia atgulusiam amžino poilsio.
Kartu su Skaistgirių bendruomenės pirmininke aptarę akcijos idėją, jaunuoliai nusprendė iš savo sukauptų lėšų nupirkti žvakių ir įgyvendinti akciją pakviečiant prie jos prisidėti visus norinčius.
Visgi akcijos dieną, sutartu metu kapinaitėse susitikome penkiese. Pasijuokėmė, jog dalyvauja keturiosssss (Selina, Samanta, Sandra ir Sigita) ir vienas Vilius :)
Galbūt per vėlai paskelbta žinia apie organizuojamą akciją, galbūt kiek nepatogus laikas dirbantiesiems, galbūt užimtumas sutrukdė prisijungti didesniam būriui savanorių. Ilgai nesvarstėme, atėjome nusiteikę dirbti, tad to ir ėmėmės nieko nelaukdami.
Vieną iš tokių akcijų buvo organizuojama spalio 30 d. popietę. Jos tikslas - Šaravų kapinėse aplankyti pamirštus, apleistus kapus, juos sutvarkant ir uždegant po žvakelę kiekvienam čia atgulusiam amžino poilsio.
Kartu su Skaistgirių bendruomenės pirmininke aptarę akcijos idėją, jaunuoliai nusprendė iš savo sukauptų lėšų nupirkti žvakių ir įgyvendinti akciją pakviečiant prie jos prisidėti visus norinčius.
Visgi akcijos dieną, sutartu metu kapinaitėse susitikome penkiese. Pasijuokėmė, jog dalyvauja keturiosssss (Selina, Samanta, Sandra ir Sigita) ir vienas Vilius :)
Galbūt per vėlai paskelbta žinia apie organizuojamą akciją, galbūt kiek nepatogus laikas dirbantiesiems, galbūt užimtumas sutrukdė prisijungti didesniam būriui savanorių. Ilgai nesvarstėme, atėjome nusiteikę dirbti, tad to ir ėmėmės nieko nelaukdami.
Užsidegimo savanoriams iš tiesų netrūko. Tuoj pat aptikome kapus, kurie nebelankomi, nebetvarkomi, pamiršti. Tarpusavyje aptardami tolimesnius darbus, kiek moteriškos ir vaikiškos jėgos leido,mėginome pamirštiems kapams sugrąžinti bent dalį prarastos išvaizdos.
Grėbėme, ravėjome, purenome, vis mintyse arba negarsiai pamąstydami kieno kapą tvarkome, koks tai buvo žmogus, kodėl kapas liko apleistas, galbūt visa šeima jau čia atgulusi, giminių šiame krašte, o gal ir visoje Lietuvoje nebelikę...
Vienos kapavietės mažiau, kitos daugiau apleistos, kai kur gamta ir laikas, jau ne tik paminklą sunaikinę, bet ir visą kapavietę. Ten, kur metams bėgant gamta sulyginusi kapavietes su žeme, nesistengėme per daug kištis, gražinti ir nenatūraliai puošti, tiesiog nugrėbėme medžių lapus, palikome natūralią augaliją ir uždegėme žvakeles. Kitur, nurovę jau nušalusias vasaros gėles pasodinome po krūmelį skaistažiedžių (koks iš tiesų gražus lietuviškas chrizantemų pavadinimas, o dar ir su Skaistgiriais asociacijų yra :) ), kurias gavome iš lankančių savo artimųjų kapus ir keičiančių vienas gėles kitomis. Ten kur gėlių pritrūkome, kapavietes papuošėme čia pat augančių eglių, tujų, pušų šakelėmis ir kas be ko žvakelėmis.
Dvi valandos aktyvaus darbo neleido sužvarbti ir rodos prabėgo taip greitai, jog nespėjome net pavargti. Su kiekviena sutvarkyta kapaviete, noras dirbti tik augo, galiausiai net pasibaigus žvakėms (kurių turėjome net 25 vnt.). vis dar rasdavome kapelį, prie kurio norėjosi "pridėti savo ranką", tad baigę darbus susimąstėm, kad galbūt aptvarkėme ne tik apleistas, bet ir tiesiog retai lankomas kapavietes. Visgi dirbome nuoširdžiai, tad jei kas atvykęs aplankyti artimųjų kapų ras netikėtai sutvarkytą kapavietę, tikimės nesupyks, o tik apsidžiaugs dėl nurinktų sudegusių žvakių bei nugrėbtų lapų.
Grėbėme, ravėjome, purenome, vis mintyse arba negarsiai pamąstydami kieno kapą tvarkome, koks tai buvo žmogus, kodėl kapas liko apleistas, galbūt visa šeima jau čia atgulusi, giminių šiame krašte, o gal ir visoje Lietuvoje nebelikę...
Vienos kapavietės mažiau, kitos daugiau apleistos, kai kur gamta ir laikas, jau ne tik paminklą sunaikinę, bet ir visą kapavietę. Ten, kur metams bėgant gamta sulyginusi kapavietes su žeme, nesistengėme per daug kištis, gražinti ir nenatūraliai puošti, tiesiog nugrėbėme medžių lapus, palikome natūralią augaliją ir uždegėme žvakeles. Kitur, nurovę jau nušalusias vasaros gėles pasodinome po krūmelį skaistažiedžių (koks iš tiesų gražus lietuviškas chrizantemų pavadinimas, o dar ir su Skaistgiriais asociacijų yra :) ), kurias gavome iš lankančių savo artimųjų kapus ir keičiančių vienas gėles kitomis. Ten kur gėlių pritrūkome, kapavietes papuošėme čia pat augančių eglių, tujų, pušų šakelėmis ir kas be ko žvakelėmis.
Dvi valandos aktyvaus darbo neleido sužvarbti ir rodos prabėgo taip greitai, jog nespėjome net pavargti. Su kiekviena sutvarkyta kapaviete, noras dirbti tik augo, galiausiai net pasibaigus žvakėms (kurių turėjome net 25 vnt.). vis dar rasdavome kapelį, prie kurio norėjosi "pridėti savo ranką", tad baigę darbus susimąstėm, kad galbūt aptvarkėme ne tik apleistas, bet ir tiesiog retai lankomas kapavietes. Visgi dirbome nuoširdžiai, tad jei kas atvykęs aplankyti artimųjų kapų ras netikėtai sutvarkytą kapavietę, tikimės nesupyks, o tik apsidžiaugs dėl nurinktų sudegusių žvakių bei nugrėbtų lapų.
Bebaigdami darbus aptarėme rezultatus: sutvarkyta nemažai kapaviečių, širdys prisipildė keistos ramybės, apsivalė mintys, grynas oras ir gera nuotaika sustiprino imunitetus. O kaip skelbia "Tarptautinė savanoriškos iniciatyvos asociacija", savanoriškas darbas - tai priemonės, kurių dėka žmoniškosios vertybės, kaip visuomenės rūpinimasis, patarnavimas ir bendradarbiavimas, yra išlaikomos ir stiprinamos, asmenys per savanorišką darbą įgyvendina savo teises ir pareigas būdami bendruomenių nariais, o taip pat yra stiprinami ryšiai tarp tų skirtumų, kurie mus gali išskirti. Vadinasi akcijos nauda begalinė! Ir tai tik pastūmėja nesustoti, dirbti dėl savo kaimelio, dėl visuomenės, dėl asmeninio tobulėjimo ir dėl tokia veikla stiprinamų ir puoselėjamų bendruomeniškumo saitų.
Baigiant,kaip visuomet dėkoju dalyviams už puikų darbą ir visiems bendruomenės nariams už pasitikėjimą, palaikymą ir nuoširdų džiaugsmą mūsų nuveiktais darbais. Tikiu, jog geri darbai įkvepia, ir su laiku vis aktyvėsime, bursimės ir veiksime kartu, nes bendruomenės veikloje laukiamas kiekvienas. Na, o artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms linkime Jums ramybės, rimties bei susikaupimo. Nepamirškite šiomis dienomis uždegdami žvakelę už artimojo sielą, uždegti dar bent vieną tiems, kurių jau niekas nebelanko...
Bet juk šviesa nemiršta - pasilieka
Žolėj, žiede ir vaiko akyse
Mirtis yra tamsa, šviesos bedugnė
Ir niekad nemylėjusi dvasia.
Saulėlydis ant rankų: liūdnas paukštis,
Kurio tamsėjančiame čiulbesy
Girdžiu ir suprantu gyvybės tiesą:
Mylėjai - tai buvai.
Myli - esi.
(Justinas Marcinkevičius)
Bet juk šviesa nemiršta - pasilieka
Žolėj, žiede ir vaiko akyse
Mirtis yra tamsa, šviesos bedugnė
Ir niekad nemylėjusi dvasia.
Saulėlydis ant rankų: liūdnas paukštis,
Kurio tamsėjančiame čiulbesy
Girdžiu ir suprantu gyvybės tiesą:
Mylėjai - tai buvai.
Myli - esi.
(Justinas Marcinkevičius)